Prano Juozapavičiaus užrašų apie gražiausią Kauno rajoną - Lampėdžius (1973 m.) spausdinta versija

gistfile1.txt

Prano Juozapavičiaus užrašų apie gražiausią Kauno rajoną - Lampėdžius (1973 m.) spausdinta versija

LAMPĖDŽIAI
Už Veršvų, dešiniajame Nemuno krante, jaukaus pušyno – parko pietrytiniame pakraštyje įsikūrusi Lampėdžių kurortinė gyvenvietė. Dabar ji tapusi Kauno dalimi – vakariniu priemiesčiu. Gyvenvietė vardą gavusi nuo šalia esančio Neries senvagėje Lampėdžio ežeriuko (1).

Tarp Lampėdžių gyvenvietės, pušyno ir Aukštutinių Romainių žemės šlaitų esančiame slėnyje gerai matosi senoji Neries vaga, kitados vandenų nelaisvėje buvusios salos ir salelių vietos, o prie Nemuno, Neries protekų išraižyta upių santaka.
Kaip šimtmečių bėgyje, taip netolimoje praeityje ir dar 1946 metų pavasarį įvykus dideliam potvyniui, Neries vandenys į Nemuną tekėjo pro Vilijampolę, Veršvus, Žemutinius Kaniūkus, už Lampėdžių pušyno prie pat Nevėžio žiočių. Potvynio metu, Lampėdžiai, pušynas ir Žemutiniai Kaniūkai buvo Nemuno ir Neries užliejamų vandenų salose.
Šios panemunės gyvenvietės turi žiląją praeitį. Dabartinėje Lampėdžių vietovėje, atlikus archeologinius kasinėjimus, aptikta mezolitinio laikotarpio stovykla, kuri buvo žmogaus įkurta, vos 4 metrus tepakilusi nuo Nemuno vasaros vandens lygio, už 140 metrų nuo dabartinio upės kranto, nediliame kauburėlyje, kopų ruožo papėdėje. Tirta stovykla užėmė apie 177 m2 plotą, kuriame aptikta 10 židinių. Juose rasta strėlėms titnaginių antgalių, 6 strėlių antgalių įtvarai, gremžtukų, žeberklų ašmenėlių, kirvelio ar pleišto pavidalo dirbinių.(2) Visuose židiniuose aptikta vien tik pušies medienos anglių, riešutų kevalų, kaulų liekanų.(3) Lampėdžių vietovės radiniai byloja, kad čia žmogaus buvota jau vėlyvajame mezolito laikotarpyje, maždaug V – III tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Reikia manyti, kad Lampėdžių vietoje žmogaus gyventa ir vėlesniais iki mūsų ir mūsų eros tūkstantmečiais. Čia žmogus vertėsi žvejyba, medžiokle, vėliau žemdirbyste, gyvulių auginimu, amatais.

Kaip kitos panemunės gyvenvietės, taip ir Lampėdžiai ne kartą buvo lietuvių ir į kraštą įsibrovusiais Kryžiuočių ordino riteriais aršių kovų liudininkais. O vokiečių ordinui įsiviešpatavus Žemaitijoje ir XIV a. antroje pusėje tarp Lietuvos ir ordino žemių pasistūmėjus sienai iki Nevėžio upės, iš Dubysos žiočių, į kairįjį Nevėžio krantą, prie „Naujojo Kauno“ buvo perkeltas ir lietuvių stabmeldžių religinis centras: Romovė ar Romainė.(4) Šį vardą (vok. Romayenwerder) nuo 1379 m. istoriniai šaltiniai mini jau čia.(5)

Yra pagrindo manyti, kad žiloje senovėje Lampėdžiai, prie jų esantis kalvotas pušynas ir už Neries vagos Žemutiniai Kaniūkai buvo vadinami bendru Salyno vietovardžiu. Tai mini 1398 m spalio 12 d. tarp Vytauto ir Konrado von Jungingeno pasirašyta Salyno taikos sutartis, nustatanti tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino žemių sieną. Sutartyje sakoma, kad siena prasideda „nuo tam tikros Salyno (Sallen) salos, esančios Nemuno upėje. Salynui priklauso ir kita sala, vadinama Romerverderiu (Ž. Kaniūkai), taigi visa Salyno sala pasiliks ordinui ...“(6) „dabar jau ne iki Dubysos, bet iki Nevėžio.“(7)

Kraštotyrininkas K. Bartkus monografijoje „Raudondvaris“, kalbėdamas apie Lietuvos - ordino sieną, duoda iš Salyno sutarties ištrauką tokią: „Užlipus į Verderį, vadinamą Salynu, kuris guli prieš Romainių verderį (salą), nuo čia per lauką pereiti tiesiai į Nevėžį žemiau šventojo miško (P.J. Aukštutinių Romainių Šilo) pakalnėje...“(😎 Toliau nurodoma, kad siena eina Nevėžio upės srovės viduriu.

Susipažinus su šį klausimą liečiančiais XIV a. pabaigos istoriniais šaltiniais, įvykiais ir Lampėdžių bei jų apylinkių senovėje buvusia ir dabar esama geografine padėtimi, dar daugiau išryškėja, kad „Salynas turėjo būti netoli Kauno, ne toliau, kaip Lampėdžiai.“(9) Nevėžio upė tada tiesiai tekėjo į Nemuną, už Aukštutinių Kaniūkų ir jos vandenys potvynių metu susiliedavo su Neries žiotimis.(10) Šių upių deltai ir priklausė Lampėdžiai, pušynas ir Žemutiniai Kaniūkai, vadinami Romainių sala. Tik vėlesniais amžiais Nemuno vagai gerokai pakitus ir užtvenkus romaus Nevėžio žiotis, Nevėžis, nepasiekęs Nemuno pasuko į vakarus,(11) ėmė tekėti lygiagrečiai su Nemunu ir dabar jį pasiekia prie Šilelio kaimo (Kauno raj.).

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kryžiuočių ordeno pagalba, siekiant atgauti valdžią ir antrą kartą pas jį pabėgus, jam 1391 m. vasarą „netoli Kauno“, tikriausia Lampėdžių pušyno vakarinėje dalyje buvo pastatyta Ritersverderio pilis.(12) Pilaitė pradėta vadinti Riterio sala (Insula militis).(13) Šioje Ritersverderio pilyje kurį laiką gyveno Vytautas. Ruošiantis žygiui į Vilnių čia buvo apsistoję ir Kryžiuočių ordeno riteriai – kariai. Vieni kitiems ruošė puotas, rengė turnyrus.(14) Bet po nepavykusio žygio Vytautui susitaikius su Jogaila 1392 m. Ritersverderio medinė pilis lietuvių kariaunos buvo nusiaubta ir sudeginta.(15) Iš salos kryžiuočiai išvyti.
Buvusioje Lampėdžių pušyno piliavietėje dar iki šių dienų aptinkama buvusios medinės vietovės pėdsakų. Yra ryškios žymės, dar XIX a. pabaigoje, Kauno tvirtovės inž. E. Tolyškino vykdytų piliavietės kasinėjimų. Seni lampėdiškiai pasakoja, kad jie iš savo tėvų girdėjo, kad kasinėjamoje kalvoje buvo rasta medžio anglių plytų gabalų, akmenų su apdegusiu molio tinku, ietgalis, metalo gabalas, panašus į kovos kirvį ir žmonių kaulų. Kalvos kasinėtojai kalbėjo, kad jie aptikę poeto Adomo Mickevičiaus apdainuotos ordeno magistro Konrado Valenrodo statytos Ritersverderio pilis liekanas. Tai iš senų žmonių girdėjęs ir dienraštyje „XX amžiuje“ aprašęs ir istorikas Z. Ivinskis, teikdamas, kad „Ritersverderio reikia ieškoti žemiau Kauno apie Lampėdžius“.(16)

Jeigu apie dabartinių Lampėdžių vietovės žiląją praeitį turime šykštokas žinias, tai apie XV – XVIII amžių laikotarpį beveik neturime duomenų. Yra žinoma tik tai, kad Lampėdžių vietovė su pušynu priklausė Artimiesiems Veršvams ir XVIII a. ji vadinosi Tolimesniais Veršvais.(17) Pro jų rytinį pakraštį ėjo iš Romainių iki Nemuno kelias. Vasarą prie Nemuno apsigyvendavo valtininkai ir kilnodavo per upę keleivius. Po 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, Nemunu ėjo tarp Rusijos ir Prūsijos siena. Pagyvėjus Nemunu laivybai T. Veršvuose įsikūrė karčema. Kartais ir šioje vietovėje sustodavo praplaukiantys laivai: vytinės, strugai, paprastos prekinės baržos.

XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje T. Veršvų žemėje ant Nemuno kranto, prie pušyno įsikūrė laisvųjų valstiečių Žebrauskų ir Mikšų šeimos, davę pradžią vienkiemiui, vadinamam Zasčianka (Užkampiu).(18) XIX a. pirmoje pusėje ši gyvenvietė priklausė Babtų valsčiui. Mykolas Žebrauskas, kilęs iš Zasčiankos vienkiemio buvo Babtų valsčiaus seniūnu (staršina).(19) Po baudžiavos panaikinimo Salomenkoje (Šiaudinėje (dabar Raudondvario miestelio žemutinė dalis palei medelyną)) įsikūrus valsčiui, Zasčianka vadinama Tolimesniais Veršvais arba Veršvais II priklausė pastarajam valsčiui. Zasčiankos vietovardis augančiai gyvenvietei neprigijo.

Krymo karo metu (1854 -1855) Nemunas tapo aktyviu laivybos keliu. Bet vasarą Nemune nusekus vandeniui ne visi laivai galėdavo pasiekti Kauną. Dalis jų sustodavo T. Veršvuose. Čia buvo pravedama į abipus praplaukiančių laivų registracija. 1854 m. užregistruota praplaukę 3445 įvairūs laivai. O 1855 m. jų skaičius išaugo iki 6268 laivų.(20) T. Veršvuose buvo pastatyta iškraunamoms prekėms laikyti sandėliai, veikė Nemunu laivybos transporto speciali kontora. Karui pasibaigus sumažėjo Nemunu transportas, buvo likviduoti sandėliai ir kontora.

1855 m. grafas R. Tizenhauzas Vokietijoje nupirko du keleivinius garlaivius. Jiems buvo duota „Kęstučio“ ir „Neries“ vardai.(21) Jie pirmieji Nemune keleiviniai garlaiviai plaukiojo iki 1944 m.

1874 m. vasarą ties Artimaisiais Veršvais (Veršvais I) padidėjus seklumai keleiviniai garlaiviai ir didesni prekiniai laivai vėl negalėjo pasiekti Kauno uosto. Tada T. Veršvuose buvo praplėsta prieplauka. Iš jos į Kauną kroviniai, prekės ir keleiviai buvo gabenami arkliais. Bet pavasarį ar Nemune pakilus vandeniui, plaukdavo ir garlaiviai į T. Veršvus ir toliau.
XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje T. Veršvai buvo mažas kaimelis. Jame tarp dabartinės Vytauto gatvės ir Nemuno (į rytus) buvo išsidėstę 9 sodybos, kuriose gyveno vos 30 gyventojų.(22)

T. Veršvai, ypač už jų esantis gražus pušynas buvo mėgiama kauniečių poilsio vieta. Čia jau 1900 m. vasarą vyko Kauno „Dainos“ draugijos choro slaptosios repeticijos, kurias pravesdavo kompozitorius Juozas Naujalis. O 1901 m. gegužės 13 d. T. Veršvų pušyne įvyko pirmoji Kauno inteligentų darbininkų gegužinė – pirmasis viešas „Dainos“ choro pasirodymas. Saviveiklininkus į T. Veršvus vežė garlaivis „Topana“, vedamas kapitono Simo Petravičiaus.(23)

Prieš pirmąjį pasaulinį karą, statant Kaune tvirtovės X fortą Romainiuose, o baterijas ir kitus fortifikacinius įtvirtinimus T. Veršvuose, čia apsigyveno karinis dalinys. Prie dabartinės Vytauto gatvės į šiaurės pusę, prie pušyno greit išaugo medinės kareivinės, sandėliai ir kiti pastatai. Pradžioje juose apsigyveno raitelių du eskadronai, o vėliau – artilerijos dvi baterijos(24) bei kiti fortų, baterijų statytojai. Civilių gyventojų lankymasis T. Veršvuose buvo uždraustas.

Vietos senų žmonių teigimu, 1915 metų pavasarį, T. Veršvų karinėje gyvenvietėje buvo 18 įvairios paskirties medinių pastatų (kareivinės, arklidės, sandėliai ir kt.). Pušyne buvo pradėta statyti kariniai fortifikaciniai įrenginiai: baterijų lizdai, šaudmenų sandėliai, žvalgymų bokštai. O Romainių kalnų pašlaitėje (prieš Kaniūkų gyvenvietę) vyko X-ojo forto statyba, kurio liekanas ir dabar galime matyti.

1915 m. vasarą kaizerinės Vokietijos kariuomenei priartėjus prie Nemuno ir nesutikus didesnio pasipriešinimo iš carinės armijos pusės, buvo pasiruošta Kauno užėmimui. Po nedidelio mūšio čia dislokuota carinės armijos įgula pasitraukė Sargėnų – Eigulių link ir prisijungė prie kitų dalinių.

Vokiečiams apšaudant T. Veršvų karinę gyvenvietę, sudegė keletas pastatų. Išlikusiose kareivinėse apsigyveno vokiečių kareiviai, įsikūrė ligoninė, priklausiusi okupantų vyriausiajam kariuomenės štabui, viešpatavusiam Raudondvaryje. Vėliau į Raudondvarį buvo perkelta karinė ligoninė.(25)

Pasibaigus karui iš čia išsinešdino okupantų kareiviai. Susikūrus buržuazinei Lietuvos valstybei kurį laiką nebuvo T. Veršvuose šeimininkų. Čia šeimininkavo vietiniai apylinkių gyventojai. Jie ardė kareivines ir iš jų medžiagos statėsi sau namus, ūkinius pastatus. Pušyną savo žinion perėmė Miškų departamentas.

Buržuazinė valdžia norėdama Veršvus atskirti nuo Tolimesniųjų Veršvų, juos pavadino Lampėdžiais. Juose įsikūrė Našlaičių kolonija. Čia įgijo žemės sklypus Vilijampolės, Kauno pramonės įmonių darbininkai, valdininkai. Kūrėsi naujos sodybos, namai, driekėsi gatvės. Lampėdžių pušyne išaugo gen. Dirmanto, gyd. Petriko, gyd. Laurinavičiaus ir kitų vilos, namai – vasarnamiai.(26) Buvo įrengtas pliažas, maudyklos. Lampėdžiuose kūrėsi kurortinė gyvenvietė.

Lampėdžių tvarkymui ir jų pavertimu kurortu susirūpino ir Sveikatos departamentas, Kauno miesto savivaldybė. 1933 m. buvo sudaryta speciali komisija Lampėdžių gyvenvietei sutvarkyti ir ją paversti kurortu. Komisija numatė atlikti šiuos darbus:
1.Nuo Raudondvario plento iki Lampėdžių nutiesti II-ros rūšies vieškelį.
2.Garlaivių prieplauką perkelti prie kurorto, įtaisyti prie jos laiptus ir privažiavimą.
3.Ištiesinti senas gatves ir pravesti naujas.
4.Nugriauti 4 išvietes, stovinčias prieš Našlaičių prieglaudą ir A. Žebrausko virtuvę, prie kelio;
5.Nugriauti senas maudykles, nuo tvorų nuimti spygliuotas vielas.(27)

Tvarkant, gražinant Lampėdžius buvo atlikti komisijos numatyti darbai. Bet prieš kurorto atidarymą pasigęsta elektros šviesos. Teko atidarymą atidėti. Kauno elektros stotis pasistengė per dešimt dienų, nuo miesto iki Lampėdžių Kurorto pastatyti stulpus ir pravesti elektros liniją. 1934 m. birželio 1 d. į Lampėdžius atvyko kurorto atidarymo komisija, vadovaujama Vidaus reikalų ministro pulk. S Rusteikos. Pagrindinėje, naujai pravestoje Basanavičiaus gatvėje susirinko vietos gyventojai, poilsiautojai, gausus būrys svečių. Ministras Rusteika perkirpo juostelę ir pakvietė svečius susipažinti su naujai gimusiu Lampėdžiu kurortu. Kurorto direktorius buvo paskirtas pulk. F. Butkus.(28)

Tą pat dieną Kauno elektrinės direktorius prof. Šliogeris kurorte įžiebė elektros šviesą.(29) Apie naujojo kurorto atidarymą rašė spauda, kad „per trumpą laiką Lampėdžių pušyne pastatyta eilė gražių, patogių vilų. Įrengta moderniška svetainė su geru restoranu, groja muzika. Yra puikus pliažas, teniso ir sporto aikštelės.(30) Bet šio kurorto, kaip ir kitų, malonumais galėjo naudotis tik nedidelis skaičius pinigingų valdininkų, karininkų, pramonininkų ir prekybininkų.
1935 m. Lampėdžiuose buvo 22 nedideli privatūs vasarnamiai. Poilsiautojams kambarius nuomojo ir vietos gyventojai. Tada čia gyveno apie 350 nuolatinių gyverntojų.(31) Bet kurorto sezono atidarymo metu – vasarą nuolatinių gyventojų skaičius išaugdavo iki 420-470 žmonių. Gyventojų prieauglį sudarė kurorto sezoniniai darbininkai ir pagalbinis aptarnaujamas personalas.

Nors buržuazinė spauda išliaupsino Lampėdžių kurortą, bet atmetus jame pačios gamtos duotą grožį, visumoje atrodė skurdokai. Tariant vieno to meto „poilsiautojo“ žodžiais: „Lampėdžiai buvo jaukus kampelis litų melžėjams ir nuo žmonų pasislėpusiems vyrams pijokauti...“

Be to, Lampėdžiams ir jų apylinkėms kas pavasarį grėsė potvynių pavojai. O kurorto apsauga buvo susirūpinta tik po 1936 m. pavasarį įvykusio didelio potvynio. Tų pat metų vasarą buvo pradėta Nemuno krantinėje pilti apsauginis pylimas nuo Vilijampolės iki Lampėdžių ir toliau iki Nevėžio žiočių.32 Šiam didžiuliam sunkiam darbui buvo verbuojami Kauno darbininkai bedarbiai. Jų tarpe buvo ne vienas komunistas ar jiems prijaučiantis pažangus darbininkas.
Lampėdžiuose gyveno ne vienas Vilijampolės įmonių darbininkas. Jiems padedant, komunistai organizavo darbininkų susirinkimus, gegužines, kur buvo kalbama apie darbo žmonių masinę kovą už savo teises, pasisakoma prieš gręsiantį fašistinį pavojų, karą.(33)

O 1940 metų pirmoje pusėje Lampėdžiuose „Inkaro“ fabriko darbininko bute, buvo LKP Kauno apskrities komiteto įrengtas rotorius, kuriuo daugino laikraštį “Tiesa“. Tuo metu jį redagavo A. Petrauskas ir Ch. Aiženas.(34) „Tiesa“ ir čia spausdinti, platinti darbininkams skirti atsišaukimai suvaidino didelį vaidmenį.

1940 m. vasario 8 d. Lampėdžiuose dirbę prie Nemuno krantinės stiprinimo (pylimo statymo) apie 2000 darbininkų, sumažinus jiems dirbtų darbo dienų skaičių, paskelbė streiką. Streikui vadovavo iš 16 asmenų sudaryta komisija. Darbininkai nesulaukę į Lampėdžius atvyksiančio Kauno savivaldybės atstovo, gavę neigiamą atsakymą, agitatorių paraginti apie 700 darbininkų pradėjo žygiuoti į Kauną.(35) Bet dar nepriėjus Vilijampolės, žygiuojančius pasitiko iš Kauno pasiųstas raitosios policijos rezervas su ašarinėmis dujomis, kardais, „bananais“ ir kulkomis. Bet streiko dalyviai, nors apsiginklavę kastuvais, grindiniais akmenimis ir lazdomis, nepabūgo, narsiai kovėsi su policija. Jie jautėsi ne vieniši. Su jais solidarizavosi Kaune šešių fabrikų darbininkai, tuo pat metu paskelbę vienos valandos streiką. Susirėmimo su policija metu buvo sumušta viena moteris, du vyrai, kuriuos Greitosios pagalbos mašina nugabeno į ligoninę, 221 vyrai ir 21 moteris areštuota.(36) Nepaisant to, Lampėdžiuose dirbusiųjų penkias dienas trukęs streikas baigėsi darbininkų laimėjimu.(37)
Ilgametė darbo žmonių kova 1940 m. birželio mėnesį buvo apvainikuota Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimu. Pasikeitė gyvenimas ir Lampėdžių kurorte. Čia stambesnės privačios vilos tapo visaliaudinė nuosavybe. Jose ilsėjosi darbo žmonės, tarybinės inteligentijos atstovai. Buvo pradėti kurorto tvarkymo darbai. Bet kaip viso krašto, taip ir Lampėdžių, naująjį gyvenimą 1941 m. birželio mėnesį užtemdė hitlerinės Vokietijos okupacija. Čia šeimininkaujant okupantams ir jų statytiniams, kurortas buvo nusiaubtas.

Tik 1944 m. vasarą, Tarybinei Armijai išvijus okupantus ir Lampėdžiuose atgimė gyvenimas. Bet vėl čia, 1946 m. pavasarį didelis potvynis padaro nemaža Lampėdžiams nuostolių. Stengiantis Lampėdžius padaryti gražiu Pakaunės kurortu, o šalia esantį pušyną paversti parku, 1946 m. Lampėdžiai priskiriami prie Kauno miesto. Atliekami dideli kurorto tvarkymo darbai: atremontuojamos ir plečiamos senos vilos, vasarnamiai. Nuo plento pro Lampėdžių gyvenvietę į kurortą vedantis kelias, Vytauto gatvė, o taip pat centrinė Romuvos, Basanavičiaus, Gintaro ir eilė kitų asfaltuojamos. Gatvės pasipuošia dekoratyviniais medžiais, krūmais, gėlynais, skverais.

Lampėdžiuose netrūksta poilsiautojų, vasarą ir žiemą. Čia veikia ištisus metus poilsio namai, žinomi ne tik mūsų respublikoje, bet ir plačioje Tarybų šalyje, kur gali ilsėtis poilsiautojai su šeimomis. Lampėdžiuose nesenai pastatyta sanatorija „Lampėdžiai“. Tai visasąjunginės reikšmės poilsio – gydymo įstaiga veikianti ištisus metus. Lampėdžiuose veikia ir Vilijampolės guminės avalinės kombinato „Inkaras“ profilaktoriumas, kuriame kiekvienas darbininkas už nedidelį atlyginimą turi teisę po darbo (naktimis) ilsėtis, gydytis 24 dienas.

Kaip gyvenvietė, taip ir kurortas nuolat auga. 1966 metais Lampėdžiuose buvo apie 2000 nuolatinių gyventojų.(38) Dabar jų skaičius žymiai išaugo. Kurorte kasmet vien tik su kelialapiais poilsiauja, gydosi daugiau kaip 5000 darbo žmonių; iš jų apie 3000 vasaros sezone, o likusieji kitais metų laikais. Čia vasarą organizuojamos pionierių stovyklos.
Lampėdžiai tapo artimais Veršvų (Vilijampolės), Kaniūkų ir Romainių gyvenviečių kaimynais. Gyvenvietėje veikia pradinė mokykla (Romuvos g.), pašto skyrius, biblioteka. Prie Nemuno, paplūdimyje yra geras pliažas šilo pakraštyje, prie Vytauto gatvės iš miesto kursuojančių autobusų sustojimo aikštelė. Garlaivių prieplauką keletą kartų dienoje aplanko eiliniai ir greitieji garlaiviai. Lampėdiečių ir jų svečių interesams tenkinti dirba kurorto direkcija, Namų valdyba. Jos daug nuveikė poilsiautojų ir vietos gyventojų labui, bet dar nemažiau turi padaryti, kad gyvenvietė ir kurortas taptų dar gražesniais, jaukesniais.

Kaunas, 1973.V.07 P.Juozapavičius
Šaltiniai:
1. Č. Kudaba. „Kur Nemunas teka“, Vilnius. 1970 p. 89.
2. R.Rimantienė. „Pirmieji Lietuvos gyventojai“, Vilnius. 1972, p. 73-74.
3. Ten pat, p.92.
4. Knyga „Raudondvaris“, Kaunas, 1969 p. 32.
5. Lietuviškoji enciklopedija, VII t., Kaunas, 1939. P.576.
6. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, I t, Vilnius, 1955, p.82.
7. Lietuvos TSR istorija, I t, Vilnius, 1957, p. 136.
8. Knyga „Raudondvaris“, Kaunas, 1969, p.33.
9. Ten pat. P.37 (išnara)
10. K.Avižonis „20 kelionių po Kauno apskritį“, Kaunas, 1969, p.31.
11. Ten pat.
12. Knyga „Raudondvaris“, Kaunas, 1969, p.31.
13. Dienraštis „XX amžius“, Nr.133, 1939.VI.15
14. Lietuvių karas su kryžiuočiais, Vilnius, 1964, p.242.
15. A.Šapoka, Lietuvos istorija, Kaunas, 1936, p.116.
16. Dienraštis „XX amžius“, Nr.133, 1939.VI.15.
17. Iki XVII a. paskutinio dešimtmečio nepavyko aptikti Tolimesniuose Veršvuose nuolat gyvenančių žmonių pėdsakų.
18. Tokią informaciją suteikė Žebrauskas Antanas, Vinco, gimęs 1876 m., gyvenantis Lampėdžiuose, Romuvos g. Nr. 47.
19. Ten pat.
20. S. Kulupaila, Nemunas, Kaunas, 1940. P.192.
21. Ten pat. Garlaivis „Neris“ pradžioje plaukiojo Neries upėje iki Vilniaus.
22. MLTE, II t., V. 1968, p.285.
23. J. Garalevičius. Iš netolimos praeities. „Krivulė“, 1924, Nr.9, p.13.
24. A. Žebrausko pasakojimas. Informacija.
25. Apie carinės armijos dalinio paskutiniąsias dienas ir Kaizerinės kariuomenės viešpatavimą T.Veršvuose papasakojo A. Žebrauskas, A. Zdanavičius ir kiti vietos gyventojai,
26. Žurnalas „Vadovas po Lietuvą“, Kaunas, 1938, p.86,
27. Žurnalas „Savivaldybė“, 1933, Nr.7, p.35,
28. Žurnalas „Savivaldybė“, 1934 m. Nr.6, p.6.
29. Ten pat.
30. Ten pat.
31. MLTE, II t., V, 1968, ,p.285.
32. S. Kulupaila, Nemunas, K, 1940, p.185.
33. „Revoliucinis darbininkas“, 1935, Nr.8.
34. Knyga „Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1957, p.493.
35. LTSR istorijos šaltiniai, IV t., 1961. P.745.
36. Ten pat.
37. Knyga „Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1957, p.497.
38. MLTE, II t., p.285.