Knedlikų teorija

knedliku_teorija.txt

https://web.archive.org/web/20050405113624/http://www.road.lt/keliautojai/am/pasakojimai/30/

Antanas Marcelionis
Vilnius – Valensija autostopu. Antroji dalis

2000 Spalis; Vokietija, Čekija 

Juokingą atstumą nuo Prahos iki Vokietijos sienos įveikėme begėdiškai ilgai – užtrukome beveik visą dieną. Dykas buvimas pagimdė mūsų galvose istoriją apie KNIEDLIKUS. Mes maždaug žinojome, kad kniedlikai tai kažkokia nacionalinė čekiška bulka, tačiau nusprendėme, kad vistik tai yra nacionalis augalas. Ir prasidėjo.

KNIEDLIKŲ TEORIJA (galite tikėti, bet geriau ne)

Taigi, kniedlikai – nacionalinis čekų augalas. Iš jų čekai gamina viską – alų, kurą automobiliams, plastmasę ir t.t.. Kniedlikai tarybiniais metais buvo draudžiami – tik patys drąsiausi išdrįsdavo juos paslapčia auginti vazonuose arba slaptuose sodeliuose. Atšilimo laikotarpiu jie tapo išsivadavimo iš priespaudos simboliu. Čekės megaitės pindavosi kniedlikus į plaukus, visur plazdėjo vėliavos su kniedlikų atvaizdu. Vėliau, žinoma jie prarado šią prasmę, tačiau tapo pagrindiniu čekijos turtu. Čekai saugo kniedlikų paslapį griežčiau nei kinai saugojo šilo paslaptį. Už vienos kniedliko sėklelės išvežimą į užsienį čekai baudžia piktadarį ilgais metais kalėjimo, o už didesnio kiekio – mirties bausme. Tiesa, kadangi mirties bausmė oficialiai draudžiama, vyksta pogrindiniai linčo teismai, kur niekadėjai, prieš juos nužudant yra ilgai kankinami. Visi kultūriniai augalai, kuriuos matote vešinčius Čekijos laukuose – kniedlikai. Jų yra visokių rūšių ir pavidalų. Yra vijokliniai, krūminiai, netgi medžių pavidalo kniedlikai. O naująjame Čekijos himne netgi yra eilutės (niūniuoti taip pat, kaip „Strawbery fields for ever“):

Kniedlikų laukai amžinai

Užteks apie juos. Paskutinis mus pavežęs čekas šiek tiek išpirko visų nepanorusių mus vežti tautiečių kaltę – pavežė papildomus 10 km nuo savo miesto iki pat sienos. Perėjom sieną ir per 5 minutes pasigavome vokietį ir jo Frau, kurie važiavo iki Chemnitz – netoli, bet vis šis tas. Vairuotojas užvežė savo ponią į namus, tada nuvežė mus iki degalinės bei makdonaldo, davė 40 markių, liepė eiti pavalgyti. Ačiū, taip ir padarėme. Beje, tranzuojant svarbu nebūti kukliu lietuviu, reikia vadovautis taisykle – imk viską ka duoda, per daug nesvarstęs.

Pavalgę pradėjome lįsti prie degalinėje sustojusių vairuotojų ir prašytis pavežami. Atsižvelgiant į tranzavimo Vokietijoje patirtį, sekėsi prastai, galų gale vienas vairuotojas pavežė dar gabaliuką link Erfurto. Buvo naktis, kiurksojome degalinėje, mašinų pasirodydavo viena – kita. Po valandos ar dviejų mus priglaudė vokietis ir pavežė iki Erfurto. Beje, jis dirbo alaus pramonėje, todėl visada vieną kitą dėžę vežiojosi kartu. Išlipęs iš mašinos vos spėjau pasiekti krūmus...

Erfurte mūsų laukė Justė, studijuojanti architektūrą. Kai atvykome (apie 1 nakties), ji su kolėgėm vis dar kažką mokėsi universitete. Bendrabutyje sutikome dar porą tranzuotojų lietuvių, kurie tuo metu jau traukė link Vilniaus. Draugiškai paragavome Becheruvkos (akivaizdžiai pagaminotos iš kniedlikų), ir, jau paryčiais, lūžome.

Kitą dieną, išsimiegojus, Andrius vienas ištranzavo į Vokietijos pietus, Konstansą, kur jo laukė Laura. O aš pasilikau dar vienai nakčiai – sutarėm su Juste ir jos kolege po to, kai jos priduos kažkokį svarbų darbą, kartu nutranzuoti iki Konstansos.

Kitą ir dalį sekančios dienos ilsėjausi – vaikštinėjau po Erfurtą, buvau užėjęs i Universitetą, browsinau bibliotekoje. Darbus merginos pridavė gana vėlai – trasoje buvome apie 17 valandą vakaro. Lijo.

Tačiau tranzuoti sekėsi puikiai – vienas vairuotojas padarė net 150 km lanką, kad mus paleistų kuo arčiau tikslo. Vėliau kelis šimtus kilometrų važiavome su jaunu išeiviu iš Kazachstano, bendravome rusiškai. Jis mus pavežė iki pat Lindau miesto. Šis miestas visai prie Austrijos ir Vokietijos sienos, prie to pačio ežero, kaip ir Konstansa. Tačiau jis didelis - iki Konstansos - 50 km (bent taip manėme iš pradžių). Ilgai kiurksojome degalinėje (buvo gili naktis), kol vienas austras, važiuojantis į namo sutiko pavežti tuos 50 km, nors jam reikėjo visai į kitą pusę. Sekėme ženklus, ir privažiavome priepaluką, iš kurios į Konstansą kursuoja keltas. Deja, tik dieną. Austrui nieko neliko, kaip vežti dar apie 50 km – aplink ežerą.

Konstansoje buvome gal 2 nakties. Deja, per mano neapdairumą ryto sulaukėme ne lauros bendrabutyje, o kažkur parke ant suoliuko. Andriaus telefonas buvo ne ryšio zonoje, o adreso aš nebuvau užsirašęs... Vynas padėjo sušilti ir šiek tiek nusnūsti.

Ryte šiaip ne taip sukomunikavome. Pasirodo, visą naktį sėdėjome apie 50 metrų nuo bendrabučio. Nulūžome trims valandoms. Tą pačią dieną planavome pasiekti Ciurichą.